ievosnuomone

foto iš http://i.ehow.com

Vilniuje Gedimino g. 9 įsisiūbavo normali www.ekobanga.lt :) Šiandien pasinaudojau pasiūlymu sudalyvauti nemokamame jogos užsiėmime. Skubu pasidalinti įspūdžiais.

Susirinko kažkur apie 60 žmonių, buvo tikrai ankštoka, bet po kurio laiko visi taktiškai atsisukdavo pasižiūrėti, ar darydami judesį neužvoš kaimynui iš galo Ir kai užsimerki, visai nustoji suvokti, kad šalia kažkieno kojos…

Eko bangos kėlėjai, aišku, galėjo pasitarti su prekybos centro muzikiniu centru, kad bent jau tas pusantros valandos leistų kokią ramesnę muziką. Nes kažkaip sunkiai sekėsi atsipalaiduoti, kai dainavo “I cant live whit out you” ar transliavo Kalėdinę muzikytę ir dar netgi buvo reklaminių pranešimų

Buvo įdomu pirmą kartą būti tokiame užsiėmime, kai susirenka tiek daug skirtingų žmonių. Buvo jaunų merginų, visada aktyvių vyresnio amžiaus moterų (jos pirmose eilėse), buvo ir vyrų. Kadangi stovėjau labiau galiorkoj, tai galėjau stebėti, kaip visiems sekasi atlikti vieną ar kitą pratimą-asaną. Sąnarių traškėjimas pirmąsias minutes kėlė juoką, paskui mačiau, kad kai kurie trynė rankas, lankstė nutirpusias kojas. Turiu prisipažinti, man po daugiau nei metų nesportavimo pertraukos irgi nelabai sekėsi lankstytis į visas puses

Tačiau belieka daryti išvadą - toks didelis susidomėjimas byloja apie tai, kad žmonės nori judėti, gyventi aktyviau, tačiau, matyt, neturi pinigų, kad leistų sau eiti į sporto klubus. Iš kitos pusės, gal surinkus iš tos masės žmonių bent po dešimt litų, pasidengtų mokytojo išlaidos? Ir tokie užsiėmimai nebūtų vien tik kokios tai įstaigos savireklama. Jeigu iš tiesų siekiama žmones pratinti gyventi aktyviau, išmokyti atsikratyti įtampos, tuomet tikrai reikėtų pamąstyti apie protingą užsiėmimų kainą. Kainą, kuri leistų išgyventi užsiėmimus rengiantiems ir nekirstų smarkiai per kišenę ir taip neturintiems pinigų.

Kiek supratau, chalevni jogos užsiėmimai bus dar keturi Aš asmeniškai eisiu. Būtų kvaila nepasinaudoti tokia galimybe. Tik kitą kartą pasiimsiu kilimėlį

Ieva

Rodyk draugams

 Vis rečiau palieku įrašus savo blog’e. Minėjo man ne kartą žinovai, kad taip galiausiai nutinka su tinklaraščių rašymais. Vieną dieną įrašų visai nelieka, o tinklaraščio tekstai pasidengia storu dulkių sluoksnių… Tačiau man taip nenutiks, pažadu :). Tiesiog kurį laiką dairiausi, buvau ekskursijoje, šnipinėjau…

Po “t*nklo” labai susidomėjau Facebook’u, nusprendžiau užsiregistruoti ir pažiūrėti, kas gi ten. Visai smagu Puoliau prašytis visiems į draugus, tapau milijono žmonių, kavinių, teatrų, knygynų gerbėja. Įsijungi ir tau kasdien ką nors siūlo: sudalyvauti kokiam nors konkurse, kur nors nueiti, pasiimti globoti kokį labai mielą šunelį, pažiūrėti naujas fotkes, juokingus video iš yotube ar tiesiog paplepėti.

Atradau žmogų, kuris turi, matyt, daugiausiai gerbėjų, virš penkiolikos tūkstančių - tai Rolandas Kazlas. Jis tikrai to vertas. Mano asmeniniu pastebėjimu - lietuviškas vidurkis apie 2000 draugų ar gerbėjų. Nors paskutiniais duomenimis, Facebook’e “sėdi” apie 300 000 lietuvių.

Į Facebook’e pridėjau savo fotkių, pasižiūrėjau draugių nuotraukas ir susiradau keletą seniai prapuolusių asmenų, kurių galvojau niekada nerasiu. Galiausiai, nusprendžiau, kad reikia išbandyti, ar tikrai įmanoma užmegzti ryšį su nepažįstamu žmogumi. Parašiau laišką dainininkei Atlantai ir pasiūliau jai sudalyvauti kulinarinėje laidos “Būkite sveiki” rubrikoje. Atsakė! Filmuosiu ją kitą savaitę trečiadienį

Gal jau matėte www.bukitesveiki.lt siužetą apie iliuzijas ir fokusininką Kęstutį? Tai apie jį informaciją radau Facebook’e. Pagalvojau, kad jau seniai noriu parengti siužetą apie akių apgaules, radau jo telefoną tam pačiam internete ir paskambinau. Kęstučio fokusai visiems labai patiko.

Žodžiu, man kaip žurnalistei šis socialinis tinklas yra dar vienas būdas gauti informaciją, atrasti naujų pašnekovų ir gal net sužvejoti kokią įdomesnę temą. Vieną pašnekovą buvau radusi ir blogosferoje. Štai taip senos kartos žurnalistai (čia aš apie save) adaptuojasi prie šiuolaikinių technologinių sprendimų ir pasiūlymų :).

Ieva

Rodyk draugams

Tęsiu žymių šalies žmonių kalbinimą apie sveiką mitybą, mėgstamus patiekalus, svečiuojuosi jų namuose ir geriu kavą ar arbatą jų virtuvėse. Tikrai smagus darbas

Šią savaitę ankstyvą rytą (čia pagal Ariną, nors šiaip buvo pusė vienuolikos) užsukome į Lietuvos bliuzo karalienės namus. Arina gamino tokias super salotytes su Mocarela sūriu, kupiu ir pomidorais. Viską išsamiai pamatysite kito šeštadienio laidoje “Būkite sveiki”, paskui www.bukitesveiki.lt dar rasite padažų receptus. Nieko negaliu išduoti, bet aš jau pati vakar vakare pabandžiau gaminti Arinos salotas. Produktų skoniai tikrai puikiai dera, tik norint atgaminti vieno padažo skonį, jaučiu reikės paieškoti parduotuvėse kokybiško balzamiko acto, nes Arina savąjį atsivežė, berods, iš Italijos…

O dabar papletkinsiu tai, ko manęs visuomet klausinėja visi draugai ir pažįstami. Ar Arina pasikėlusi? Neee, šnekėjom apie naujus jos įsigytus pigiai batus, apie tai, kad nemėgsta leisti neįsivaizduojamas pinigų sumas rūbams. Šita pokalbio dalis priminė mielą pašnekesį su drauge iš serijos “Kur pirkai? Kiek kainavo? Kokie faini!”

Arina vaišino mus savo ’sumiksuota’ arbata su mėtomis. Šnektelėjom apie jos gyvenamą rajoną - Santariškių pakraštys. Kažkada svajojau ten įsigyti butą, tai buvo visai įdomu pamatyti, kaip ten gyvenama “iš vidaus” :). Atvirai prisipažino, kad rūko ir stengiasi atsikratyti šio žalingo įpročio. Šita pokalbio dalis paskatino mane pagalvoti apie atskirą siužetą apie rūkymo metimą.  

Man pasirodė, kad Arina taip ir nepasikeitė nuo tų laikų, kai pirmą kartą pamačiau ją per teliką, laidoje “Viskas”. Pamenat, ją vedė Asta Stašaitytė? Tada buvau paauglė ir labai smalsiai žiūrėjau į Arinos dainavimą, o ypač į jos mosikavimus rankomis

Be abejo, labai smagu gyvai pamatyti žmogų, kuris tau visuomet buvo žvaigždė, kuris yra talentingas ir kurios gyvenimo būdas yra visai kitoks nei mūsų visų. Ji vis prisimindavo linksmus nutikimus iš gyvenimo, kaip draugai virė skanią, bet labai smirdinčią sriubą, kaip vaikai pasitinka ją grįžusią iš tolimų kelionių su cepelinais, kotletais ir lietuviška degtine Jos gyvenime daug draugų, linksmų nutikimų ir išvykų.Taip, Arina keikiasi, bet tie jos keiksmai tokie vietoj ir laiku. Pjausto avokadą ir sako, kad apie avokadą sužinojo iš Starošaitės ir tuomet pagalvojo, cituoju: “kas čia per chirnia?…” :D Vat būtent tokia yra Arina. Neatsispyriau pagundai su ja įsiamžinti Beje, Arina sakė, kad lapkričio 26 d. surengs savo veiklos dvidešimtmečio koncertą Forum Palace. Galvoju, reikia įsigyti bilietą.

Ieva

Rodyk draugams

foto iš www.loveyourdreams.com

Pagaunu save esant vis dažniau blogos nuotaikos. Nesinori niekur eiti iš namų. Kažkaip jaukiausiai jaučiuosi namie. Tobula mano diena - puodelis kavos su medumi ir lašeliu pieno, stora storutėlė biblioteka kvepianti knyga, tyli švelni muzika, o už lango lyja, vėjas, pūga ir kitokios gamtos nelaimės. O mano kojas dengia ryškus geltonas languotas pledas ir namuose kvepia cinamonu… Kam kažkur eiti kai taip gera?

Ir dirbti nelabai norisi, mintis vis kažkur klaidžioja ir reikia didelių pastangų, kad jos grįžtų prie kasdienių buitinių realijų. Kai sėdžiu prie kompo svajingai žiūriu į lovą ir galvoju, kaip smagu būtų pamiegoti. Nesakyčiau, kad esu pavargusi ar mažai miegu - tiesiog ten jauku, šilta ir smagu voliotis

Suirztu, kai reikia palikti namus, kai skamba mobilus telefonas, kai gaunu naują užduotį…

Gal čia koks meškos žiemos “miego sindromas”? Įdomu, čia man vienai tik taip būna? Ar tai normali beprasidedančios žiemos nuotaika?

Ieva

Rodyk draugams

foto iš http://fokusai.puslapiai.lt

Teko filmuoti vieną smagiausių siužetų mano gyvenime. Sugalvojau tokią temą - kaip iliuzionistams pavyksta mus apgauti? Kodėl mums atrodo, kad daiktai atsiranda iš niekur? Čia jų gudravimo talentas ar vis dėlto mūsų akys yra šiek tiek netobulos ir todėl fokusininkai mus apgauna?

Pakalbinau gydytoją, kuri pasakė keletą įdomių faktelių:

Akis užfiksuoja daiktą, tačiau jo suvokimas mūsų smegenyse atsiranda tik po dešimtosios sekundės dalies. Vadinasi, tiek laiko nematome nieko.

Smegenys sprendžia šią problemą paprastai - pasiūlo kažkokį variantą jau esantį smegenyse ir panašų į esantį realybėje. Tam, kad nebūtų “juodų laukų”. Štai taip nesunkiai ir apsigauname.

Taip pat akis nefiksuoja spalvų tamsoje - čia dėl grynai fiziologiškų akies tinklainės savybių.

O fokusus rodęs Kęstutis Lenkauskas sakė, kad mūsų akis jis apgauna pasitelkęs dėmesio nukreipimo metodą ir vikriai judindamas rankas.

Kodėl filmavimas buvo smagiausias? Nes pasijutau mažu vaiku, kuriam prieš nosį daro stebuklus. Kęstutis man į ranką dėjo raudoną rutuliuką ir liepė smarkiai spausti kumštį, kad neįdėtų kito. Spaudžiau, o kai jis atliko kelis judesius rankomis virš mano kumščio ir liepė jį atgniaužti, saujoje turėjau du burbuliukus! Iš kur tas antras?! :) Argi tai ne stebuklai?

Jei norite sužinoti, kaip čia tas mūsų akis galima apgauti, junkite teliką lapkričio 7 d.  9 val. ryto LNK “Būkte sveiki” laidoje rodysim fokusus

Ieva

Rodyk draugams

• Didesnę riziką nutukti turi žmonės, kurie gimė mažo ar didelio svorio. Tai genetiškai nulemtas faktorius, kurio pakeisti neįmanoma.
• Jeigu turi nutukusį draugą - tavo rizika priaugti svorio didėja 50 proc.; jeigu sutuoktinis nutukęs - tavo rizika didėja 30 proc.

Draugai labiau įtakoja mūsų valgymo įpročius nei šeimos nariai? - įdomu…

• siūlančius greitai ir pigiai numesti svorį;
• žinančius tikslius atsakymus į mokslui dar neįmintą klausimą, kodėl mes priaugame svorio;
• žinančius, kaip jo atsikratyti visiems laikams;
• kalbančius apie tai, kaip viena tabletė, pleistras, gėrimas ar unikali dieta gali išspręsti visas jūsų problemas, susijusias su papildomais kilogramais.

Būkime kritiškesni ir dažniau įsiklausykime į savo kūną. Juk kartais tikrai organizmas visai nenori tų cepelinų, bet valgote, nes visi tądien juos valgo. O jums gal norėtųsi lašišos kepsnio su traškiomis daržovėmis? Tai spjaukit į kitų nuomonę ir klausykitės, ko nori jūsų kūnas Bet turite jį išgirsti, pradžioje tai nebus lengva. Linkiu to išmokti :) 

Rodyk draugams

foto www.afreeman.org

Nebijau prisipažinti, kad esu rūkantis žmogus. Labai anksti pradėjau rūkyti, kai man buvo 13-14 metų. Ir šis žalingas įprotis nepaleidžia manęs visą gyvenimą.

Keletą kartų esu metusi rūkyti dviem, trim metam. Tačiau visuomet grįžtu prie šio užsiėmimo, kai tik gyvenime būna koks sunkesnis laikotarpis.

Nežinau, gal tiesiog nemoku tinkamai reaguoti į sunkias gyvenimo situacijas, į didelį stresą. Ir vos tik pajuntu, kad “nervai nelaiko”, pirma mintis būna apie parūkymą. O gal tiesiog turiu tikrą priklausomybę nuo cigarečių? Manau, kad turiu…

Žinau, kad priklausomybės istorija daugeliui žmonių yra panaši. Iš pradžių, kol esi jaunas, mėgaujiesi tuo, kad rūkai. Nes tai atrodo labai kieta, savotiškas tavo nepriklausomybės palydovas. Po kurio laiko imi jausti rūkymo pasekmes, tokias nedideles, kai kurie net nekreipia į tai dėmesio: blogas burnos kvapas, nuolat džiūstanti burna, gelstantis pirštai, rytinis kosuliukas, dažnesnės peršalimo ligos, mažos raukšlės aplink akis, kurių jokie kremai jau nepajėgia ištrinti…

Tačiau į tokias smulkmenas galima nekreipti dėmesio ir sėkminga rūkyti toliau. Po kurio laiko, kai tampi vyresnis, imi skaičiuoti kiek pinigų tu išleidi rūkymui. Kai kam pasirodo per daug ir tai tampa motyvu atsisakyti cigaretės. O kai kurie greitai susigalvoja pasiteisinimus: “neįsivaizduoju kavos gėrimo be cigaretės; vyno taurės; pokalbio su drauge; susirinkimo su bendradarbiais ir t.t.” 

Po kurio laiko penktadieniniai pasisėdėjimai prie vyno taurės su cigarete rankose kitą rytą būna dar mažiau malonūs nei prieš porą metų. “Ne tiek pergėriau vakar, kiek persirūkiau” - teko ištarti tokius žodžius? Man taip. Ir rytinis kosuliukas virsta normaliu kosuliu.

Dar nuolat ramiai rūkyti neleidžia visokie perspėjamieji straipsniai spaudoje, gydytojų teiginiai apie rūkymo ir plaučių vėžio išsivystymo tiesioginį ryšį. Ir asmeniškai nesmagu, kai gydytoja pasako, kad genetiškai paveldėjau “popierines” kraujagysles ir nereikia rizikuoti jų sveikata…

Tada sąmoningai nusprendžiama mesti rūkyti. Kitas gyvenimo etapas - rasti geriausia būdą, kaip tą padaryti kuo mažiau skausmingai. Nes kiekvienoje priklausomybėje egzistuoja abstinencija. Kas tą yra išgyvenęs žino, kaip tai nesmagu.

Prieš tris dienas baigėsi mano trečiasis ilgas nerūkymo periodas. Nerūkiau daugiau nei metus. Puikiai jaučiausi, nes sąmoningumo lygis buvo pasiektas aukštas. Nebuvo jokios abstinencijos, piktinausi, kai užuosdavau gyvenamojoje patalpoje cigarečių kvapą ar kai parke matydavau nuorūkų kalnus. Puikiai suvokiu, kad rūkymas yra žalingas ir žinau, kas iš tikrųjų slypi po žodžiu “žalingas”. Tai kodėl vos tik vėl gyvenimo sunkumas griebiausi cigaretės?

Turiu pasakyti, tas dvi cigaretes savo organizme jaučiau dar kurį laiką. Toks degančio popieriaus prieskonis burnoje… Dabar vėl kokius metus net nežiūrėsiu į tą pusę.

Žinau, kad priklausomybė nuo rūkymo lydės mane visą likusį gyvenimą. Tik aš pati, o ne pleistrai, knygutės ar dar kažkas padės man su šia priklausomybe susitvarkyti. Todėl, kai manęs klausia, ar aš rūkau, niekuomet nežinau, ką atsakyti. Nenoriu rūkyti, bet kartais tą darau.  Tai rūkau aš ar ne?

Ieva

Rodyk draugams

foto iš www.inuitdiabetes.ca

Rengiau straipsnį apie medžiagų apykaitą ir buvau nustebinta kai kurių faktų. Pavyzdžiui, ar žinote, kad iš tikrųjų, priešingai nei įprasta manyti, stambesnių žmonių medžiagų apykaita yra greitesnė? Lieknų žmonių ji yra lėtesnė.

“Man yra tekę matyti žmonių, kurių bazinė medžiagų apykaita (tai reiškia, tiek reikia gyvybei palaikyti) buvo 2000 kcal! Turint tokį rezervą galima normaliai valgyti ir netgi labai sočiai. Jeigu toks žmogus juda, aktyviau vaikšto - tai jo kalorijų rezervas dar didėja,” - pasakojo gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė. Kodėl stambesni turi greitesnę medžiagų apykaitą? Nes jie valgo didesnius maisto kiekius (nereikia to neigti), jie turi daugiau raumenų (kažkas turi nešioti visus tuos riebalus) - visa tai “pakuria” medžiagų apykaitos krosnelę.

Normali bazinė medžiagų apykaita siekia 1200-1400 kcal. Daugelis žmonių gali suvartoti tiek kalorijų ir net jeigu visai tą dieną nejudės, gulės lovoje, jie nestorės, nes visos kalorijos bus suvartotos vidaus organų veiklai užtikrinti.

Liūdna prisipažinti, bet man kažkada matavo medžiagų apykaitos greitį, man gyvybei palaikyti pakanka vos 700 kcal. Minusas - man sunku kovoti su vis bandančiais prilipti kilogramais. Pliusas - bado atveju išgyvenčiau ilgiausiai

Įdomu buvo, kai gydytoja pasakė, kad be reikalo daugelis kaltina “lėtą” medžiagų apykaitą dėl savo antsvorio. Iki šiol mokslininkai ir medikai nežino, kodėl vieni storėja, kiti ne. Tad imti ir nuspręsti, kad kalta medžiagų apykaita - juokinga…

Kada medžiagų apykaita tikrai darosi lėtesnė? Moterims dviem atvejais: po mėnesinių kelias dienas ir menopauzės laikotarpiu. Siūlomi sprendimai: sportuoti - tai greitina medžiagų apykaitą ir reguliariai valgyti. Nežinau tiksliai kaip, tačiau reguliarus valgymas tuo pačiu metu kiekvieną dieną (geriausia būtų valgyti tris kartus per dieną) užtikrina, kad medžiagų apykaita veiks be trikdžių. O štai dietų laikymasis ją sustabdo. Tam laikui, kol laikotės dietos, vos pradeda normaliai maitintis, kaip anksčiau - medžiagų apykaitos greitis atsistato. Jums vėl norisi daugiau valgyti, kilogramai grįžta… Taip kad dietoms dar kartą pasakykime ne

Daugiau apie medžiagų apykaitą skaitykite lapkričio mėnesio žurnalo Shape numeryje

Būkite sveiki

Ieva

Rodyk draugams

Sudalyvavau (ne)konferencijoje T*inklas Klausiausi Justino Beinoriaus, Vaido Pilkausko, Valentinos Karpovos, Rasos Žemaitaitytės ir Džiugo Paršonio paskaitų.

Taigi, leisiu sau pasidalinti įspūdžiais. Buvo labai malonu pamatyti gyvai Rasytę, studentusmedicus.lt autorę. Ji kalbėjo apie profesinio tinklaraščio rašymą. Manau, aš irgi rašau profesinį tinklaraštį. Juk specializuojuosi medicinos temoje, be to, esu žurnalistė, tad ir šitos profesijos “atributai” neišvengiamai čia išlenda

Vaidas sudomino Facebook’u. Jau kurį laiką galvoju, ar man reikia eiti į Facebook’ą ar ne ir kas čia bendrai per dalykas. Vaidas pristatė įdomų savo projektą www.komunikacija-facebooke.lt Būtinai ten lankysiuos. O Vaidas, matėsi, yra ”nepėsčias” Facebook’o temoje.

Džiugas patarė tekstus skaityti bent vieną kartą po to, kai parašai ir nenaudoti šypsenėlių tekste. Dėl tekstų skaitymo - žurnalistams šį dalyką įdiegia taip smarkiai, kad man net nesuprantama, kodėl tą reikia akcentuoti. Parašai - paskaitei dar kartą, rašybos klaidas pamatei; tekstas nepatinka - dar taisai ir vėl skaitai. Taip mane mokė straipsnius rašyti ir man nesuvokiama, kad gali būti kitaip Šypsenėlių neatsisakysiu, tai vienas smagiausių dalykų, kuriuos suteikia netas ir nenoriu kurį laiką to atsisakyti, nors tai gal ir nebrandos požymis

Valentinos paskaitos klausiausi, nes įdomu pasidairyti, kaip tinklaraščius rašo rimtos įstaigos. Buvo įdomu. Kol kas mano gyvenime jos patirtis ir žinios praktiškai nepritaikoma. Nors paskaityti http://gidas.wordpress.com būtinai nueisiu. Juk moteris kiekvieną tekstą rašo kaip mažą mokslinį darbą! Tikrai reikia paskaityti

Labai norėjau pasiklausyti Justino pranešimo, juk jis kaip ir mūsų didelio miesto šerifas Be to, labai magėjo jam užduoti keletą klausimų, pvz, kaip patekti į titulinio www.blogas.lt puslapio skyrelį “Rekomenduojam”. Pasirodo, reikėjo tik paprašyti ir aš jau ten! :) Tikiuosi, dar išspręsime vieną nesklandumą dėl mokesčio nuskaičiavimo ir aš toliau mėgausiuos gyvenimu www.blogas.lt mieste Esu miestietė visomis prasmėmis, tad nenorėčiau keliauti į kaimą.

Pasak Justino, individualūs tinklaraščiai - tai savotiški “kaimiečiai”. Kol jus kas nors ras jūsų laukuose, miškuose… O mes gyvenam savotiškam mieste, nes čia visuomet kažkas yra, kas rašo, kas deda fotkes, muziką, video. Čia gyvenimas verda dieną naktį Ir man tai patinka.

Gaila, kad neišgirdau, ką Rimas Abromavičius siūlė siekiant apsaugoti tinklaraštį. Man tai aktualu, nes mano vieną tekstą “nulaužė” kažkoks australų tinklalapis, parduodantis batus. Kelis kartus per savaitę trinu jų laiškus, jau ima nervinti. Kadangi atbėgau į paskaitos pabaigą, išgirdau vieną rekomendaciją - jeigu jau turi kažkokių negerovių savo blog’e, tai kai nusprendi panaršyti po kitus, uždaryk saviškį, kad “zaraza” neplistų Kokia medicininė rekomendacija

Šiaip labai smagus renginys, muzikantai buvo totaliai nerealiai pankovi net nežinau, kaip juos dar geriau apibūdinti

Vienas minusas - vėl nepavyko sudalyvauti visose paskaitose, kuriose norėjosi. Gal jau būtų laikas galvoti apie kelių dienų renginį? O su Ežiukais mums reikės gal kokią konferenciją surengti medicina besidomintiemsir rašantiems arba sukviesti visus profesinių blog’ų rašytojus ir panarplioti mums iškylančias problemas? Faktas - susitikti reikia dažniau

Ieva

Rodyk draugams

foto iš http://hr.ucsb.edu

Pastaruoju metu vis apie ligas ir ligas rašau Laikas būtų ką nors linksmesnio, įdomesnio ar pikantiškesnio… Bet kad mano aplinkoje šiuo metu tokių žinių nėra gaila… Tikiuosi, greitai kas nors atsiras, tuomet būtinai parašysiu

O dabar vėl ne itin linksma, bet aktualia tema. Šiandien gavau tokią žinutę:

Tyrimai rodo, kad nedarbas neigiamai veikia imuninę žmogaus sistemą kaip ilgalaikis stresorius. Taip pat nustatyta, kad darbą praradusiems vyresniems kaip 50 metų amžiaus asmenims rizika patirti miokardo infarktą statistiškai didesnė lyginant su darbo nepraradusiais tokio paties amžiaus asmenimis.

60-80 proc. bedarbių save prisikiria prie sergančių asmenų. Jie du kartus dažniau nei dirbantys asmenys linkę sirgti lėtinėmis ligomis. Bedarbių rizika patirti sveikatos pablogėjimą dėl depresijos, nerimo ar somatinių ligų didesnė, o naujai įsidarbinus ši rizika mažėja net 70 proc., taip pat suradus darbą stebimas imuninės sistemos stiprėjimas.

Ir be tyrimų aišku, kad darbo praradimas yra blogai. Mane labiau domina klausimas, kaip išsaugoti dvasinę stiprybę praradus darbą? Turiu blogą įtarimą, kad vienam artimam žmogui greitu laiku taip gali nutikti ir aš nežinau, kaip jį palaikyti… Banaliai sakyti, kad viskas bus gerai? Nepanašu, kad bus, nes jau ne tie laikai. O netgi jeigu ir susiras jis darbą, tai vis tiek bus laikotarpis, kai viskas jam atrodys pilka ir niūru.

Iš viso, ar gali bedarbiui padėti kažkas kitas, o ne jis pats? Kiekviena sunki dvasinė situacija yra mums duodama kaip išbandymas. Tad ir turime jį atlaikyti, ištverti, gal net palūžti, bet po to pakilti ir gyventi toliau, jaučiantis truputį tvirtesniu, stipresniu, išmintingesniu. Tik kad žmogus, esantis juodoj nevilty tokių dalykų nesuvokia. Jis panyra į giliausią savigailą ir murdosi ten savotiškai mėgaudamasis.

Vieni pakyla, nusipurto ir priima naujus iššūkius. Kiti lieka murdytis… Ar tai normalu? Ar tokios šio gyvenimo taisyklės? Nežinau…

“Šiam pasauly visko būna, šiam pasauly bus dar visko…”

Būkite stiprūs, atsilaikysim!

foto iš www.loo.lt

Ieva

Rodyk draugams